Kunigas klauso išpažinties

Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas (Išpažintis)

„Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1, 8)

ĮVADAS

Sutaikinimo sakramentas yra didis malonių šaltinis, galima sakyti, mus iš tiesų prikeliantis iš numirusių – pakanka prisiminti žodžius tėvo, priėmusio sugrįžusį savo sūnų palaidūną: ,,Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado” (Lk 15, 23-24).

Tačiau taip atlikti išpažintį, kad per ją priimtumėme kuo daugiau Dievo gailestingumo, be saiko teikiamo mums per šį sakramentą, nėra paprasta. Tegul tai nuramina tuos, kuriems išpažintį atlikti sunku ar netgi skausminga. Tai yra normalu.

Solemo (Solesmes) šv. Petro abatijos (Prancūzija) vienuolis benediktinas, turintis ilgą nuodėmklausio patirtį, parašė šią knygelę, norėdamas padėti visiems nusidėjėliams be baimės susitikti su Dievo malonės atstovu kunigu ir palikti savo sunkią bei slegiančią naštą prie Atpirkėjo, kuris jau sunaikino ją ant kryžiaus, kojų.

Skaitydamas šią knygelę ir atsižvelgdamas į tai, ką ji pataria, tu geriau suprasi ir galėsi sau pritaikyti šventosios Teresėlės žodžius, užrašytus prieš pat mirtį: ,,Jeigu net visos įmanomos nuodėmės slėgtų mano sąžinę, aš sugrudusia širdimi atgailočiau, pulčiau į Jėzaus glėbį, nes žinau, koks brangus jam kiekvienas sūnus palaidūnas, kuris grįžta pas jį.”

Br. Hervé de Broc,
Palendrių šv. Benedikto vienuolyno prioras

IŠPAŽINTIS

DIEVO ŠVELNUMAS ATGAILOS IR SUTAIKINIMO SAKRAMENTE

,,Einantys atgailos sakramento iš Dievo gailestingumo gauna nuodėmių, kuriomis buvo įžeistas Dievas, atleidimą ir šitaip susitaikina su Bažnyčia, kurią nusidėdami sužeidė, ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis stengiasi padėti jiems atsiversti”. (Lumen Gentium, 11)

Išpažintis nėra lengvas žingsnis. Daugelis dvejoja jį žengti. Jie pasilieka prie savo sielos slenksčio, taip niekada ir neįžengdami į jos gelmes – ten, kur jų laukia Dievas. Ši knygelė – tai mėginimas padėti žmonėms susitikti su Dievo gailestingumu (daugiau žr. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1422-1498).

Jėzus mus kviečia atsiversti (žr. Mk 1, 15). šis jo kvietimas tebeaidi krikščionių gyvenime. Atsivertimas yra žmogaus valios pastanga ir tuo pat metu -jo ,,sugrudusios širdies” atsakas (žr. Ps 51). Malonės veikiama ji atsiliepia į gailestingąją Dievo meilę, į meilę To, kuris mus pirmas pamilo.

Atsivertimą ir atgailą Jėzus nuostabiai pateikė pasakojime apie sūnų palaidūną, kurio pagrindinis veikėjas yra gailestingasis Tėvas. Tik Kristaus širdis, pažįstanti savo Tėvo meilės gelmes, galėjo mums atskleisti beribę Jo gailestingumo gelmę.

Vienas žmogus turėjo du sūnus. Jaunėlis iškeliavo į tolimą šalį, kur gyvendamas palaidai išeikvojo savo palikimą. Susimąstęs jis svarstė: ,,Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ,,Tėve, nusidėjau dangui ir tau.” Jam grįžtant, tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo priėjo, puolė ant kaklo ir pabučiavo (žr. Lk 15, 11-20).

Nuodėmė pirmiausia yra Dievo įžeidimas, bendrystės su juo nutraukimas. Tuo pat metu ji griauna ir bendrystę su Bažnyčia.

Per krikštą, kuriuo mums buvo nuplautos visos nuodėmės, mes tampame šventosios Dvasios buveine ir esame pakviesti gyventi šventai. Nuodėmė sumenkina arba sunaikina mūsų panašumą į Dievą. Atgailos sakramentas suteikia Dievo atleidimą ir vėl sutaiko su Bažnyčia.

Mūsų širdyse visada glūdi Dievo ramybės ir jo artumo ilgesys. Dėl to drauge su sūnumi palaidūnu drąsiai ir pasitikėdami turime nutarti: ,,Kelsiuos, eisiu pas Tėvą ir jam sakysiu: ,,Tėve, nusidėjau dangui ir Tau.”

Tačiau atlikti išpažintį – tai ne informuoti Dievą, nes jis geriau už mus pažįsta mūsų širdis. Atlikti išpažintį – pirmiausia nuoširdžiai pripažinti savo nuodėmes. Kristus norėjo, kad jo Bažnyčia savo malda, gyvenimu bei veikla būtų atleidimo ir sutaikinimo ženklas ir įrankis, grąžinantis džiaugsmą ir pasitikėjimą.

KELETAS PRIEŠTARAVIMŲ

Nejaučiu jokių priekaištų sau.

Tai melas, kuriuo apgaudinėjame save, vengdami išvysti tiesą. ,,Jei sakytume, kad neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių” (1 Jn 1,8-9).

Išpažintis žemina ir varžo.

Kunigas yra tam, kad padėtų nusidėjėliui iš naujo atsikelti, o ne tam, kad jį sužlugdytų. Išpažintis – tai laisvas žmogaus veiksmas, vedantis į tikrą ir džiugų išsivadavimą. Kadangi išpažintis panaikina nuodėmę ji nutraukia savigraužą, sąžinės priekaištus perkeisdama į džiaugsmą ir padėką už atleidimą. Taigi išpažintis suteikia sielai ramybę.

Neturiu jokio noro atlikti išpažintį.

Be abejo, noro nėra, ir kuo labiau žmogui reikia išpažinties, tuo atkakliau tenka stengtis įveikti save bei gėdą dėl padarytų nuodėmių. Išpažintis reikalinga tam, kad daugiau nebevilktume savo klaidų tarsi sunkios naštos.

Pasitikėk Dievo meile! Drąsiai eik prašyti Dievo atleidimo.

Išpažįstu nuodėmes tiesiai Dievui, man nereikia kunigo.

Kad įsitikintume jog Dievas tikrai atleido, mums reikalingas jo duodamas ženklas. Tas ženklas – Sutaikinimo sakramentas, kurį teikiantis kunigas yra regimas Dievo atleidimo įrankis. Pats kunigas neturi galios atleisti nuodėmių. Prisikėlęs Jėzus apaštalams pasakė: ,,Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos” (Jn 20, 23), taip kai kuriems žmonėms suteikdamas savo galią.

Nuolat darau tas pačias nuodėmes.

Galbūt, tačiau vengdamas išpažinties tikrai padarysi dar didesnių. Per išpažintį gaunama malonė ne tik panaikina nuodėmes, bet ir apšviečia mūsų protą bei duoda jėgų, kad nenupultume dar žemiau ir kad mūsų meilė Jėzui būtų tobulesnė.

Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5,20)

IŠPAŽINTIES PRIVALUMAI

Išpažintį svarbu atlikti reguliariai. Palaimintos mūsų kaltės, dėl kurių tapome verti patirti Dievo švelnumą, kai nusižeminę priimame jo atleidimą! Taip, išpažintis yra užtikrintas kelias į šventumą. Jos dėka:

  • įgauname stiprybės įveikti savo blogus įpročius ir dvasinį tingumą;
  • pajuntame ramybę ir vienybę su Dievu – tai yra šventosios Dvasios dovana;
  • išgyvename tikrą krikščionišką nusižeminimą, kuris yra patikimas skydas prieš gundytoją;
  • pažįstame save ir savo žaizdas;
  • dalyvavimas Eucharistijos slėpinyje mums teikia daugiau vaisių;
  • patiriame tikrą šventosios Dvasios ,,išsiliejimą”;
  • gauname patarimų, kurie mums padeda eiti pirmyn, tobuliau mylėti Dievą bei artimą.

KAIP ATLIKTI IŠPAŽINTĮ?

1. Pasirengimas

SĄŽINĖS PATIKRINIMAS

Jeigu turi dešimt minučių pasirengti išpažinčiai, septynias iš jų praleisk žvelgdamas į Jėzų. Paskui, jo meilės nutviekstas, prisimink savo nuodėmes ir blogus įpročius, teršiančius tavo gyvenimą. Tikrindamas savo sąžinę gali vadovautis knygelės pabaigoje pateiktu pavyzdžiu, tačiau turėtum vengti dviejų kraštutinumų:

  • sąžinės nejautros, nepadedančios įžvelgti nuodėmių, arba, dar blogiau, – skatinančios jas slėpti; sąžinė turi būti jautri ir įžvalgi – ji šlykštisi nuodėme, įskaudinusia mus mylintį gerąjį Dievą;
  • smulkmeniškumo, paklaidinančio menkniekiuose.
GAILESTIS DĖL NUODĖMIŲ

Tai kančia širdies, kuri gailisi savo nuodėmių ir verkia dėl padaryto blogio – ne tiek baimindamasi bausmės, kiek iš skausmo, kad sužeidė Tėvo Meilę. Be nuoširdaus gailesčio atleidimas neįmanomas, o labiausiai Dievo gailestingumą priimti kliudo mūsų puikybė.

Peržvelgę savo nuodėmes, galime melstis: Mano Dieve, iš visos širdies gailiuosi dėl visų savo nuodėmių ir bjauriuosi jomis, nes nusidėdamas ne tik nusipelniau Tavo teisingų bausmių, bet ir įžeidžiau Tave, aukščiausiąjį gėrį, vertą mylėti labiau už viską. Todėl, Tavo malonei padedant, tvirtai ryžtuosi daugiau nebenusidėti, ateityje vengdamas netgi tokių progų. Amen.

2. Atgailos sakramento šventimas

Kunigui laiminant, persižegnojame: Vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir šventosios Dvasios. Amen. Kryžiaus ženklas, kuriuo pradedame išpažintį, primena krikštą, per kurį Jėzus nuplovė mūsų nuodėmes.

Kunigą pasveikiname sakydami: Garbė Jėzui Kristui.

Kunigas pakviečia pasitikėti Dievu tardamas: Dievas, apšvietęs mūsų širdis, tepadeda tau tiesoje pažinti savo nuodėmes ir Jo gailestingumą.

Atsakome: Amen.

Tada kunigas gali paskaityti Dievo gailestingumą primenantį ir žmogų atsiversti raginantį šventojo Rašto tekstą.

Po to išpažįstame nuodėmes. Išpažintis pradedama taip arba panašiai: Paskutinį kartą išpažinties buvau prieš (savaitę, mėnesį, du mėnesius, ir t.t.), šv. Komuniją priėmiau, skirtą atgailą atlikau, gerajam Dievui vėl nusidėjau.

NUODĖMIŲ IŠPAŽINIMAS

Visas nuodėmes išsakome tiksliai, nuoširdžiai ir iki galo. Išpažįstame konkrečius nuodėmingus veiksmus, o ne tik bendrus polinkius. Privalome išpažinti visas sunkiąsias nuodėmes, t. y. visus su svarbiu dalyku susijusius sąmoningus ir laisva valia padarytus veiksmus. Tas, kas iš gėdos ar baimės nuslepia nuodėmę arba stengiasi sumenkinti jos sunkumą, bergždžiai bando apgauti Dievą ir atlieka šventvagišką išpažintį.

Kunigas besąlygiškai privalo saugoti išpažinties paslaptį.

Išpažinę nuodėmes sakome: Daugiau nuodėmių neatsimenu, gailiuosi ir žadu pasitaisyti. Prašau atgailos ir išrišimo.

Po to atidžiai išklausome kunigo.

Kai kunigas teikia išrišimą, atliekame gailesčio aktą sakydami:

Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio (-ės)!

Arba: Pasigailėk manęs, Dieve, dėl savo gailestingumo; nusigręžk nuo mano nuodėmių ir sunaikink visas mano nedorybes. Sukurk manyje, o Dieve, tyrą širdį ir atnaujink manyje tiesos dvasią.

NUODĖMIŲ ATLEIDIMAS

Nuodėmės atleidžiamos tada, kai kunigas, išklausęs išpažintį ir davęs patarimų, pakelia ranką virš atgailaujančiojo ir suteikia išrišimą: Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau atleidimą ir ramybę. Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

Tada persižegnojame ir atsakome: Amen.

Kunigas taip arba panašiai atsisveikina: Viešpats atleido tau nuodėmes. Eik ramybėje.

Atsakome: Dėkoju Dievui.

Užmiršus kurią nors sunkią nuodėmę ją reikia pasakyti per kitą išpažintį: Paskutinį kartą buvau išpažinties prieš…, šv. Komuniją priėmiau, skirtą atgailą atlikau, užmiršau tokią nuodėmę… Vėliau išpažinti kitas nuodėmes, padarytas po paskutinės išpažinties.

3. Atgaila

Kunigas paskiria atgailą. Tai gali būti malda, pasninkas, išmalda, pasiaukojimas, kokia nors pastanga… Atgaila – tai būdas atlyginti Dievui meilės stygių, atsiradusį dėl nuodėmės. Norint gauti visus atleidimo vaisius, šią meilės skolą būtina grąžinti. Dėl to nereikėtų delsti atgailą atlikti. Be to:

  • svarbu padėkoti Dievui už malones, gautas iš jo gailestingumo;
  • gyvenimas pasikeičia tik tuomet, kai širdis atsigręžia į Dievą.

Iš meilės Dievui nuo šiol tvirtai pasiryžtu vengti nuodėmių ir, kiek įmanydamas, stengtis būti atokiau to, kas gali paskatinti mane suklupti. O jei vėl parpulčiau, kelsiuosi ir eisiu prašyti atleidimo.

Sūnus tarė tėvui: „Tėve, aš nusidėjau…“ Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi…“ Bet tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir vėl atsirado“ (žr. Lk 15, 21-24).

DĖKOKIME DIEVUI SU MERGELE MARIJA

Mano siela šlovina Viešpatį,
mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,
nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę.
Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,
nes didžių dalykų padarė man Viešpats,
ir šventas yra jo vardas!
Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso.
Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones.
Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius.
Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.
Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius. (Lk 1, 47-55)

ATSIDUOKIME DIEVO MOTINOS GAILESTINGUMUI

Atsimink, maloningoji Mergele Marija, jog amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kas bėga prie Tavęs, šaukiasi Tavo pagalbos ir prašosi užtariamas. šitokio pasitikėjimo kupini ir mes skubame prie Tavęs, Mergelių Mergele ir Motina. Mes einame pas Tave ir, būdami nusidėjėliai, su gailesčiu puolame prie Tavo kojų. Tu, įsikūnijusio žodžio Motina, nepaniekink mūsų žodžių, bet maloningai išgirsk ir išklausyk. Amen.
(šv. Bernardo malda)

Priedas

PAVYZDYS SĄŽINĖS PATIKRINIMUI
  • Nuodėmės Dievo atžvilgiu
    • Nesimeldžiau, neatlikau savo įsipareigojimų Dievui, neatgailavau Bažnyčios numatytu laiku.
    • Sekmadieniais ir Bažnyčios nustatytomis dienomis nedalyvavau šv. Mišiose.
    • Nenorėjau melstis. Melsdamasis buvau sąmoningai išsiblaškęs.
    • Neskaitau šventojo Rašto. Mano dvasinis gyvenimas yra drungnas ir vangus.
    • šv. Komuniją priėmiau nepasirengęs arba padaręs sunkią nuodėmę.
    • Nenorėjau išpažinti sunkių nuodėmių. Ne visada išpažintį atlikdavau nuoširdžiai.
    • Abejojau tikėjimo tiesomis. Nesistengiau gilinti savo tikėjimo.
    • Ne visuomet pritariau Bažnyčios mokymui. Viešai kritikavau Bažnyčią.
    • Esu sektų arba slaptų bendrijų narys, pritariu tiesoms, prieštaraujančioms katalikų tikėjimui (pvz., tikiu reinkarnacija).
    • Gėdijausi pasisakyti esąs krikščionis ir elgtis, kaip dera krikščioniui. Gėdijausi parodyti pagarbą švč. Sakramentui.
    • Užsiiminėjau magija, spiritizmu arba burtininkavimu, naudojau talismanus arba tariamai sėkmę nešančius daiktus (pvz. akmenukus), tikėjau horoskopais.
    • Savo jėgomis ir turtais pasitikėjau labiau nei Dievu. Pasidaviau nevilčiai, abejojau Dievo gailestingumu.
    • Rodžiau nepagarbą Dievui žodžiais (piktžodžiavau) arba elgesiu. Jaučiau neapykantą Dievui arba artimui.
  • Nuodėmės artimo atžvilgiu
    • Tėvų ar vyresniųjų: elgiausi nepagarbiai, buvau nepaklusnus, neatidus, juos įžeidinėjau…
    • Vaikų: rodžiau blogą pavyzdį, pritrūkau meilės ir ištvermės žmogiškai bei krikščioniškai ugdydamas savo vaikus juos auklėjau įpykęs, priešinausi savo vaikų pašaukimui…
    • Sutuoktinio(-ės): bariausi, nevykdžiau sutuoktinio(-ės) įsipareigojimų, buvau neatidus savo sutuoktiniui(-ei), buvau neištikimas(-a), svetimavau, dėl mano kaltės įvyko skyrybos, buvau nepakankamai atviras naujai gyvybei, naudojau kontraceptines priemones (galbūt jos buvo abortatyvios)…
    • Artimųjų: nebuvau atidus ir kantrus, siekiau keršyti, pavydėjau, pykau, jaučiau pagiežą, blogai apie ką nors kalbėjau, šmeižiau, kritikavau, melavau, nenorėjau atleisti, pastūmėjau kitą į nuodėmę, nekenčiau, išviešinau kito padarytas nuodėmes; gyvenau nesusituokęs, turėjau nesantuokinių ar iki santuokinių lytinių santykių; buvau neapdairus vairuodamas automobilį arba sportuodamas; kaip nors prisidėjau prie aborto ar kieno nors žmogžudystės.
    • Aplinkinių: mokydamasis arba dirbdamas elgiausi nesąžiningai, tingėjau dirbti, vogiau, nemokėjau skolų arba mokesčių, atsisakiau padėti vargšams, buvau gobšus, be reikalo švaisčiau pinigus.
  • Nuodėmės savo atžvilgiu
    • Buvau apimtas puikybės ir egoizmo, save laikiau pranašesniu už kitus.
    • Pykau be priežasties, pyktį nukreipdamas į save arba į artimą.
    • Tingėjau, neatlikau savo asmeninių pareigų.
    • Rytais be reikalo ilgai voliojausi lovoje, tuščiai leidau laiką.
    • Persivalgiau, be saiko gėriau alkoholį arba rūkiau, vartojau narkotikus ir kitokius kvaišalus, žiūrėjau žiaurius filmus ar laidas.
    • Nevengiau blogos kompanijos.
    • Vienas ar drauge su kitais puoselėjau netyras mintis, nepadoriai kalbėjau ar elgiausi, skaičiau pornografinius žurnalus arba žiūrėjau filmus, vaizdus, provokuojančiai elgiausi arba norėjau ką nors suvilioti, savo poelgiais ką nors papiktinau.
    • Koketavau arba pasidaviau tuštybei.