Krikštas

Krikšto Sakramento atmintinė:

  • Atvykti 15min. iki Krikšto
  • Reikalinga krikšto žvakė
  • Vaikas aprengiamas baltai (jei ne, tada reikalingas baltas krikšto rūbelis)
  • Atsinešti vaiko gimimo liudijima

Krikšto tėvams būtina žinoti:
•    Krikšto tėvai turi būti vyresni nei 16 metų ir jau priėmę Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus.
•    Jei krikštatėviai vedę, turi būti priėmę ir Santuokos sakramentą.
•    Krikštatėviai turi padėti tėvams rūpintis vaiko tikėjimo ir bendruomeniškumo ugdymu.
•    Malda nuo šiol bus svarbu lydėti naują krikščionį.
•    Krikštatėviai puoselėja atsakomybę ir dvasinę giminystę su pakrikštytu žmogumi.
•    Visą gyvenimą krikštatėviai Krikšto sūnų ar dukrą palaiko sunkumuose ir džiaugsmuose.
•    Jie turi stengtis dalyvauti Bažnyčios gyvenime, švęsti sekmadienius ir krikščioniškai gyventi.


„Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“ (Mt 28, 19-20)

Aukščiausia vertybė, kokią žmogus gali įgyti šiame gyvenime, yra Dievo karalystė. Tai yra pats brangiausias perlas, dėl kurio galima paaukoti viso pasaulio turtus (plg Mt 13,45). Tačiau Dievo karalystės negalima nusipirkti turtu. Ji yra dalinama veltui. Reikia tik pereiti krikšto maudyklę, reikia tik pasinerti atgimdančiame vandenyje. Dievo Karalystės pilietybei gauti kito kelio nėra: „Jei kas neatgims iš vandens ir Šventosios Dvasios, tas negalės įeiti į Dievo karalystę“ (Jn 3,5).

 
Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, prieangis į gyvenimą Dvasioje, vartai į kitus sakramentus. Krikštu mes esame išlaisvinami iš nuodėmės ir atgimstame kaip Dievo vaikai. Tapę Kristaus nariais, įsijungiame į Bažnyčią kaip jos pasiuntinybės dalyviai: „Krikštas yra atgimimo per vandenį ir žodį sakramentas.“Krikštą gali priimti kiekvienas dar nepakrikštytas asmuo.Krikšto vaisiai, arba Krikšto malonė, yra labai gausūs: tai gimtosios nuodėmės ir visų asmeninių nuodėmių atleidimas; gimimas naujam gyvenimui, kai žmogus tampa Tėvo įvaikiu, Kristaus nariu, Šventosios Dvasios šventove. Kartu pakrikštytasis įjungiamas į Bažnyčią, Kristaus kūną, ir tampa Kristaus kunigystės dalininku.

Krikštas įspaudžia sieloje neišdildomą dvasinę žymę, antspaudą, kuris pašventina pakrikštytąjį krikščioniškai garbinti Dievą. Dėl šio antspaudo krikštas negali būti kartojamas.

Esant reikalui, krikštyti gali kiekvienas žmogus, jei tik jis turi intenciją atlikti tai, ką atlieka Bažnyčia, – jis užpila vandens ant krikštijamojo galvos tardamas: „Aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“.

 

Krikšto Sakramento teikimas

  • Pareiškęs norą, Krikštą gali priimti kiekvienas dar nepakrikštytas žmogus (kūdikio vardu šį norą pareiškia tie, kurie įsipareigoja jį auklėti krikščioniškai).
  • Kūdikiai krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų ar globėjų to nori, todėl, jei tėvai nesutinka, ar nėra pagrįstos tikimybės, kad vaikas bus auklėjamas krikščioniškai, kūdikio krikštyti negalima.
  • Protauti sugebantis žmogus, maždaug nuo 7 m. amžiaus, gali būti krikštijamas tik savo noru ir tinkamai pasiruošęs – išmokęs bent svarbiausias maldas ir pagrindines tikėjimo tiesas.

Pasirengimas

  • Vaiko krikštui – tėveliai arba globėjai, norintys pakrikštyti savo vaikus, prieš dvi savaites kreipiasi į parapijos kunigą.
  • Suaugusiojo krikštui – pats žmogus kreipiasi į parapijos kunigą, pareiškia norą krikštytis.

Krikštatėviai
Krikštijamąjį neša arba lydi krikštatėviai, kurie įsipareigoja jį dvasiškai globoti. Po Krikšto visų pakrikštytųjų, kūdikių ar suaugusiųjų, tikėjimas turi augti, kadangi jis dar nėra tobulas ir brandus – jis turi būti ugdomas. Kad Krikšto malonė išsiskleistų, svarbi tėvų ir krikštatėvių pagalba. Todėl krikštatėviais gali būti ne jaunesnei nei 16 m. tvirtai tikintys katalikai (pakanka ir vieno iš krikštatėvių, tačiau nekatalikai krikštatėviais būti negali), pajėgūs ir pasirengę pakrikštytajam – kūdikiui ar suaugusiajam – padėti žengti krikščioniškojo gyvenimo keliu.